volungis

vólungis sm. (1), sf. (1) žr. volungė: 1. Rėkia vólungis tarpu lapų, negi gali pamatytienai, kokia jy PnmR. Vólungys atalekia šič, – [jų] kuodelis kaip ir kepurė geltona PnmR. Vólungis vemia, jau bus lietaus Dj. Užgirdau girelėj volungio balsą, mislijau, dūmojau – tetušis šaukia NS1228. Gied volungė̃lis ant uolos JV114. Oi berneli bernužėli, kaip tas karvelėlis tujen esi teip garsingas kaip tas volungėlis LTR. Kai ejau per girią, per šią žalią girelę, gieda girioj volungėlis, nėr mano bernelio JT443. Žaliojoj girelėj volungaičiai gieda (d.) Ds. 2. Kos58.